Įsigijimas, kuris pasako daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio

„XRG“ įsigyjant „Covestro“ šis sandoris vertinamas kaip dar vienas didelės vertės sandoris chemijos sektoriuje. Tačiau tai nėra tiesa. Tai – signalas. Kapitalas ryžtingai plūsta į polimerų sektorių, nes polimerai yra visų sričių, kuriomis dabar rūpinasi reguliavimo institucijos – transporto priemonių, pakuočių, statybos, elektronikos, energijos vartojimo efektyvumo – centre. Tai, kas atrodo kaip investicijų istorija, iš tikrųjų yra reguliavimo klausimas.

„XRG“ neįsigijo „Covestro“ tam, kad valdytų perdirbimo gamyklas ar siektų nežymių efektyvumo padidėjimų. Ji įsigijo galimybę patekti į pažangiųjų medžiagų rinkas, kurios kasmet tampa vis griežčiau reguliuojamos. Šis skirtumas yra svarbus. Kitas polimerų augimo etapas bus nulemtas ne vien tik apimčių, bet ir to, kas sugebės veikti laikydamasis vis griežtėjančių taisyklių dėl išmetamųjų teršalų, perdirbtų medžiagų kiekio ir gamintojo atsakomybės.

Kodėl „XRG“ įsigijo „Covestro“

„Covestro“ yra viena iš didžiausių pasaulyje aukštos kokybės polimerų gamintojų, turinti gilią patirtį automobilių, statybos, elektronikos ir pramonės gamybos srityse. Ji pasižymi dideliu mastu, pasauliniu mastu ir dešimtmečius kaupta medžiagų mokslo kompetencija. „XRG“ tai yra pagrindas.

Tačiau tikroji vertė glūdi ateities pozicijose. Kadangi reikalavimai dėl perdirbtų medžiagų kiekio didėja, o išplėstos gamintojo atsakomybės schemos tampa vis griežtesnės, polimerų gamintojai bus vertinami ne tik pagal produktų savybes, bet ir pagal jų kilmę. „XRG“ įsigyja platformą, kurią galima pritaikyti prie pasaulio, kuriame atitiktis reikalavimams, patikra ir atsekamumas lemia galimybę patekti į rinką.

Čia nekalbama apie atliekų srautų nuosavybę. Kalbama apie medžiagų kontrolę, nes vis dažniau reikia įrodyti, iš kur jos atsirado ir kur jos keliauja.

Ką iš tikrųjų reiškia „tvarūs polimerai“

„Tvarūs polimerai“ – tai lankstus terminas. Praktikoje šiuo metu dauguma jų nėra visiškai perdirbtos medžiagos. Daugelis jų yra pirminiai polimerai, sukurti siekiant sumažinti išmetamųjų teršalų kiekį naudojimo metu – lengvesnės transporto priemonės, geresnė izoliacija, ilgesnis produkto tarnavimo laikas. Kiti remiasi masės balanso sistemomis, biologiškai pagrįstomis žaliavomis arba chemiškai perdirbtomis žaliavomis, kurios naudojamos anksčiau nei tradicinis perdirbimas.

Reguliavimo institucijos dabar kelia sudėtingesnius klausimus. Ar perdirbtos medžiagos kiekis buvo realus, ar tik nurodytas dokumentuose? Ar tai buvo papildomas kiekis, ar medžiaga, kuri buvo paimta iš kitos paskirties? Ar galima atsekti jos kilmę iki tikrojo atliekų šaltinio?

Vien chemija į šiuos klausimus neatsako. Atsakymus pateikia duomenys.

Perdirbimas nėra kliūtis – tai įrodyta

Visoje Europoje ir už jos ribų didėja perdirbimo pajėgumai. Sparčiai auga investicijos į mechaninį ir cheminį perdirbimą. Tačiau pramonė vis labiau supranta, kad vien pajėgumai be patikros neužtikrina atitikties reikalavimams.

EPR schemos, reikalavimai dėl perdirbtų medžiagų kiekio ir 3-iosios srities ataskaitų teikimo sistemos reikalauja įrodymų. Ne teiginių, ne vidurkių, ne rinkodaros frazių. Įrodymų, kad konkretus medžiagų kiekis buvo apdorotas pagal reikalavimus atitinkančią sistemą ir vėl panaudotas gamybai.

Būtent čia daugelis su polimerais susijusių strategijų įstrigsta. Atliekų tvarkymo ir perdirbimo sektorius tebėra susiskaldęs, regioninis, o duomenų kokybė – nevienoda. Neturint bendros infrastruktūros, net ir gerai finansuojamiems uždarosios ekonomikos projektams sunku atlaikyti reguliavimo institucijų tikrinimus.

EPR ir perdirbtų medžiagų naudojimas keičia tiekimo grandines

Išplėstoji gamintojo atsakomybė perkėlė atsakomybę į ankstesnį gamybos etapą. Gamintojai nebeatsako tik už tai, ką parduoda, bet ir už tai, kas vyksta po produkto naudojimo. Tuo pačiu metu reikalavimai dėl perdirbtų medžiagų kiekio pereinami nuo savanoriškų tikslų prie privalomų ribų.

Šios politikos nuostatos netinka linijinėms tiekimo grandinėms. Linijinis modelis negali nurodyti reguliavimo institucijoms, iš kur kilusi medžiaga, kaip ji buvo apdorota ar ar ji jau buvo įskaityta kitur.

Uždarųjų tiekimo grandinių veikimui būtinas įvairių dalyvių koordinavimas, nuoseklios medžiagų apibrėžtys ir patikimi įrašai. Be to, atitikties reikalavimams rizika tampa komercine rizika.

Kur „WasteTrade“ tinka

„WasteTrade“ veikia ten, kur politika susiliečia su realybe.

Tai nėra atliekų tvarkymo tarpininkas. Tai reguliavimo infrastruktūra. Platforma, sukurta siekiant susieti fizinius medžiagų srautus su duomenimis ir patikrinimo sistemomis, kurių reikalauja reguliavimo institucijos.

„WasteTrade“ užtikrina, kad perdirbamų medžiagų judėjimas per sienas ir tarp sektorių būtų atsekamas ir patikrinamas. Ji suteikia aiškumo dėl medžiagų tipo, kokybės, kiekio ir paskirties vietos. Svarbiausia, ji sukuria įrašą, kuriuo gali pasitikėti gamintojai, perdirbėjai, atsakomybės už produktus organizacijos (PRO) ir reguliavimo institucijos.

Rinkoje, kurioje kapitalas plūsta į polimerų sektorių, „WasteTrade“ sprendžia klausimą, kurio negalima išspręsti vien pinigais – kaip įrodyti, o ne tik žadėti, kad žaliavos yra perdirbtos ir naudojamos pagal uždarosios grandinės principą.

Kapitalo ir atliekų tvarkymo sistemų sujungimas

Tokie sandoriai kaip „XRG-Covestro“ išryškina vis didėjantį neatitikimą. Kapitalas juda greičiau nei sistemos, reikalingos reguliavimo reikalavimų laikymuisi užtikrinti.

Polimerų gamintojai gali investuoti milijardus į gamyklas ir technologijas, tačiau žaliavų atžvilgiu jie tebėra priklausomi nuo suskaidytų atliekų tvarkymo sistemų. Be atsekamumo, šios žaliavos negali užtikrinti teiginių apie perdirbtų medžiagų kiekį ar EPR įsipareigojimų vykdymo dideliu mastu.

„WasteTrade“ veikia kaip jungiamoji grandis. Ji sujungia atliekų gamintojus, perdirbėjus ir medžiagų naudotojus į vieną patikrinamą grandinę. Tai sumažina atitikties reikalavimams riziką, padeda priimti investicinius sprendimus ir leidžia užtikrinti, kad cirkuliacinės strategijos būtų įgyvendinamos realiame pasaulyje, o ne tik valdybos posėdžių skaidrėse.

Ką tai reiškia automobilių pramonei ir gamybos sektoriui

Automobilių gamintojams (OEM) ir pirmojo lygio tiekėjams perdirbtų medžiagų naudojimas jau nebėra vien tik prekės ženklo stiprinimo priemonė. Tai yra teisės aktų reikalavimas, už kurio nesilaikymą numatytos baudos. Tiekimo saugumas dabar apima gebėjimą įrodyti atitiktį reikalavimams tarpvalstybiniu mastu ir visų tiekėjų atžvilgiu.

Polimerų gamintojai ir mišinių gamintojai susiduria su ta pačia realybe. Tvarios medžiagos, kurių atitikties reikalavimams neįmanoma patikrinti, sunkiai išlaikys savo vertę. Galimybė gauti reikalavimus atitinkančias ir atsekamas žaliavas taps konkurenciniu pranašumu.

EPR sistemoms ir gamintojų atsakomybės organizacijoms didžiausias iššūkis yra mastas. Rankinis ataskaitų teikimas ir fragmentuoti duomenys negali užtikrinti vis didėjančių įsipareigojimų vykdymo. Tam reikalinga infrastruktūra.

Reguliavimo institucijoms ir politikos formuotojams teisės aktų vykdymas priklauso nuo sistemų, kurios leidžia stebėti medžiagas, tačiau netrukdo prekybai. Tokios platformos kaip „WasteTrade“ užtikrina, kad politika būtų įgyvendinama, tačiau nepasidarytų neįgyvendinama.

Polimerų ateitis bus patikrinta

„XRG“ ir „Covestro“ sandoris rodo, kur, kapitalo atstovų nuomone, glūdi ateitis. O kas iš tikrųjų pasieks sėkmę, nuspręs reguliavimo institucijos.

Polimerų pramonė pereina į etapą, kai medžiagas būtina atsekti, patikrinti ir apskaityti per visą jų gyvavimo ciklą. Apskritasis ciklas jau nebėra tik koncepcija. Tai – veiklos reikalavimas.

„WasteTrade“yra skirta užtikrinti tos sistemos veikimą. Ne perrašant politikos nuostatas ar iš naujo atrandant chemiją, o kuriant infrastruktūrą, kuri leistų uždarosioms tiekimo grandinėms atlaikyti reguliavimo institucijų tikrinimus.

Kitoje polimerų transformacijos fazėje laimėtojais taps ne tie, kurie garsiausiai skelbia apie tvarumą, o tie, kurie sugeba tai įrodyti tyliai, nuosekliai ir dideliu mastu.