Europos svajonės apie cheminį perdirbimą ir realybė: penkerių metų apžvalga (WasteTrade.com)

Įvadas: Pakilimas, nuosmukis ir uždarosios ekonomikos perspektyvos

2025 m. birželį pramonės lyderiai susirinko Briuselyje, kur vyko AMI organizuota konferencija „Chemical Recycling Europe“. Renginio metu buvo pažymėta, kad 2020–2021 m. investuotojų entuziazmas paskatino cheminių atliekų perdirbimo įmonių akcijų kainų šuolį, tačiau taip pat paaiškėjo, kad daugelis pavyzdinių projektų patyrė nesėkmių. Pavyzdžiui, „Pryme“ gamykla „Pryme One“ Roterdame turėjo pradėti veikti 2022 m., tačiau dėl vėlavimų jos paleidimas buvo atidėtas iki 2023 m. pabaigos, o 2024 m. pradžioje pagamintas kiekis buvo mažesnis nei tikėtasi. 2024 m. lapkričio mėn. buvo atšaukti didelio masto plėtros planai, o 2025 m. vasario mėn. paskelbtoje ataskaitoje pripažinta, kad gamybos apimtys tebėra mažesnės nei prognozuota. Panašios problemos kamuoja ir kitas įmones: „Quantafuel“ gamykla Skive, Danijoje, apie kurią buvo paskelbta 2020 m., susidūrė su žaliavų ir įrangos problemomis; veikla prasidėjo tik 2022 m. pabaigoje ir gamybos apimtys liko mažesnės nei numatyta, o 2024 m. vasario mėn. įmonė buvo išbraukta iš biržos sąrašų po to, kai ją įsigijo „Viridor“. Net „Agilyx“ – kadaise laikoma sėkmės pavyzdžiu – pakeitė savo strategiją ir dabar orientuojasi į žaliavų valdymą bei atliekų perdirbimą.

Šie pavyzdžiai iliustruoja platesnį reiškinį: per pastaruosius penkerius metus chemijos perdirbimo projektai visoje Europoje ir už jos ribų buvo sustabdyti, atidėti arba tyliai nutraukti. Kaip „WasteTrade.com“ – skaitmeninė prekybos platforma, skirta skaidrių atliekų srautų kūrimui – manome, kad yra labai svarbu užfiksuoti šiuos nesėkmių atvejus, išnagrinėti jų priežastis ir paklausti, ar dabartinis Europos kursas gali užtikrinti pažadėtą uždarąjį ciklą.

Laikinai sustabdytų cheminių medžiagų perdirbimo projektų chronologija (2019–2025 m.)

Metai ir mėnuoProjektas/VietaTechnologijos ir planuojamas pajėgumasRezultatas / Priežastis2018–2020 m. Boisas, Aidahas (JAV) – „Renewlogy“ ir „Dow Pyrolysis“ planavo paversti Boiso savivaldybės plastiko atliekas dyzeliniu kuru. „Renewlogy“ nesugebėjo perdirbti plastiko plėvelių; „Dow“ nutraukė projektą, o dabar Boisas plastiko atliekas veža sunkvežimiais į cemento gamyklą. 2019–2022 m. Roterdamas (Nyderlandai) – „Enerkem“/„Shell“ projektas „Iš atliekų į chemines medžiagas“ – dujofikavimas siekiant pagaminti „biometanolį“ iš mišrių atliekų. Projektas atšauktas dėl neaiškumų, susijusių su patikimu atliekų tiekimu ir pelningumu. 2018–2020 m. Indonezija – „Unilever“ „CreaSolv“ gamykla. Plastiko maišelių ištirpinimas naujoms pakuotėms gaminti. Buvo vykdomas bandomasis projektas, tačiau masto didinimas buvo pernelyg brangus; planai dėl pilno masto gamybos buvo atšaukti. 2018–2020 m. Filadelfija (JAV) – „Agilyx“ ir „Delta Air Lines“: plastiko atliekų konversija į reaktyvinių variklių kurą. Statybos taip ir neprasidėjo; projektas buvo atidėtas dėl sutarčių, finansinių problemų ir COVID-19. 2021–2025 m. Roterdamas (NL) – „Pryme One“ pirolizė; numatyta 2022 m. Pradžia atidėta iki 2023 m. IV ketvirčio; 2024 m. pradžioje gamybos apimtys buvo mažesnės nei tikėtasi; atsisakyta didelio masto plėtros planų (2024 m. lapkritis); 2025 m. vasario mėn. ataskaita rodo, kad apimtys vis dar mažesnės nei numatyta. 2020–2024 m. Skive (DK) – „Quantafuel“ pirolizė; paskelbta 2020 m. Žaliavų ir įrangos problemos atidėjo veiklą iki 2022 m. pabaigos, o gamybos apimtys liko mažesnės nei pajėgumai; įmonė buvo išbraukta iš biržos sąrašų 2024 m. vasario mėn. po to, kai ją įsigijo „Viridor“. 2022 m. Svindonas (JK) – „Recycling Technologies“ (RT) RT7000 pirolizės įrenginiai, kurių kiekvieno planuojamas našumas – 7 000 t/metus; „RT“ paskelbė apie bankrotą; didžioji dalis iš 73 darbuotojų buvo atleisti, nes nepavyko pritraukti investicijų. 2024 m. vasaris, Stenungsundas (Švedija) – „Borealis“ 50 000 t/metus pirolizės įrenginys. „Borealis“ sustabdė projektą, kai ekonominio pagrįstumo tyrimas parodė, kad jis neatitinka našumo tikslų. 2024 m. lapkritis Saint‑Avold (FR) – „Suez“/„Loop“/„SKGC“ PET depolimerizacijos gamykla, apie kurią paskelbta 2023 m. vasario mėn. Partneriai nepasinaudojo teise įsigyti sklypą; projektas buvo „įšaldytas“, o 2025 m. I ketvirčiui planuota statyba atšaukta. 2024 m. lapkritis Vlissingenas (NL) – „Neste“ ir „Ravago“ pirolizės gamykla (55 000 t/metus), naudojanti „Alterra“ technologiją. Projektas buvo atšauktas, nes niekada nebuvo pasiektas galutinio investicinio sprendimo etapas. Vietoj to „Neste“ investuoja 111 mln. eurų į gamybos pajėgumų didinimą Suomijoje. 2025 m. sausio mėn. Ostendė (BE) – „APPI“ pirolizės gamykla. Planuotas 500 000 t/metus pajėgumas. Atšauktas, nes pigus pirminio plastiko importas iš Kinijos pakenkė verslo modeliui; „APPI“ nutraukė veiklą. 2024 m. gruodis Longlavilis (Prancūzija) – „Carbios“ PET biologinio perdirbimo gamykla. Fermentinė depolimerizacija; pirmoji gamykla. Statyba atidėta 6–9 mėnesiams dėl neišspręsto finansavimo klausimo. 2025 m. vasaris Normandija (FR) – „Eastman“ molekulinio perdirbimo gamykla Poliesterio atnaujinimo technologija; >110 000 t/metus Projekto planavimas laikinai sustabdytas, kol „Eastman“ stebi besikeičiančias ES reguliavimo diskusijas. 2025 m. balandis, Sarnia (Kanada) – „Nova Chemicals“ didelio masto cheminis perdirbimas (pajėgumas nežinomas). „Nova“ atsisakė planų statyti gamyklą ir vėl sutelkė dėmesį į mechaninį perdirbimą. Galimybių tyrimas su „Plastic Energy“ buvo sustabdytas ir laikomas laikinu. 2025 m. rugpjūtis, Erie, Pensilvanija (JAV) – „International Recycling Group“ 160 000 t/metus projektas, skirtas mišrių plastikų perdirbimui į plieno gamybai naudojamą reduktorių „CleanRed™“ Atšauktas dėl nesugebėjimo pritraukti 300 mln. dolerių finansavimo, muitų už ne JAV pagamintą įrangą ir ilgalaikių pirkimo sutarčių trūkumo.

1 lentelė — Pagrindiniai chemijos pramonės perdirbimo projektai, kurie per pastaruosius penkerius metus buvo atšaukti, atidėti arba sustabdyti neribotam laikui.

Penki metai nesėkmingų bandymų: kas nepavyko?

1. Technologiniai ir žaliavų tiekimo iššūkiai– Daugelis pirolizės gamyklų susidūrė su sunkumais užtikrinant nuolatinį žaliavų tiekimą ir stabilią produkcijos kokybę. „Quantafuel“ gamykla Skive veikė gerokai žemiau pajėgumų dėl žaliavų ir įrangos problemų. „Enerkem“ projektas Roterdame, skirtas atliekų perdirbimui į chemines medžiagas, buvo atšauktas, kai vidiniai šaltiniai teigė, kad negalima garantuoti patikimo atliekų tiekimo ir pelningumo. „Eastman“ planuojama molekulinio perdirbimo gamykla Normandijoje yra sustabdyta, kol bus išsiaiškinti ES reglamentai.
2. Finansiniai sunkumai– Didelės kapitalo išlaidos ir kylančios palūkanų normos kelia riziką didelėms chemikalų perdirbimo gamykloms. Jungtinėje Karalystėje veikianti įmonė „Recycling Technologies“ buvo perduota administravimui, nes jai nepavyko pritraukti pakankamai investicijų. „Borealis“ sustabdė savo Stenungsundo pirolizės projektą, nes ekonominio pagrįstumo tyrimas parodė, kad gamykla nepasieks numatytų našumo rodiklių. „Carbios“ atidėjo savo PET biologinio perdirbimo gamyklos statybą dėl finansavimo sunkumų.
3. Maža paklausa ir pigūs pirminiai polimerai– APPI atšaukė savo 500 kt/metus pirolizės projektą Belgijoje, nes dėl pigių pirminių plastikų importo iš Kinijos bangos perdirbtų produktų konkurencingumas sumažėjo. Keletas gamintojų visoje Europoje apgailestauja, kad nesant privalomų reikalavimų dėl perdirbtų medžiagų kiekio, pirkėjai vis dar renkasi pigesnes pirmines medžiagas, o tai kenkia verslo modeliams.
4. Teisinis neapibrėžtumas– „Eastman“ sustabdė savo „Normandy“ projektą dėl besikeičiančių ES taisyklių, susijusių su plastiko atliekomis ir pakuotėmis. „Nova Chemicals“ kaip pagrindinę priežastį, dėl kurios buvo atsisakyta „Sarnia“ projekto, nurodė reguliavimo ir teisėkūros neaiškumus Šiaurės Amerikoje. JAV devynios valstijos siūlo įvesti pirolizės ir dujofikavimo apribojimus, o tai kelia klausimą, ar cheminis perdirbimas apskritai bus priskirtas prie perdirbimo formų.
5. Sudėtingi ekonominiai ir tiekimo susitarimai– „International Recycling Group“ atšaukė savo 160 kt gamyklos projektą Pensilvanijoje, nes nepavyko surinkti reikiamų 300 mln. JAV dolerių, susidūrė su importuojamos įrangos muitais ir susidūrė su sunkumais užsitikrinant ilgalaikes pirkimo sutartis dėl perdirbtų plastikų ir „CleanRed™“ produkcijos. „Reuters“ tyrime taip pat pranešta, kad „Dow“ ir „Renewlogy“ partnerystė Boise mieste žlugo, nes šis startuolis negalėjo perdirbti plastikinių plėvelių, o „Unilever“ tyliai atidėjo savo „CreaSolv“ projektą, nes maišelių surinkimas ir valymas buvo pernelyg brangus.

Pramonei keliami sudėtingi klausimai

Ar pramonė turėtų remtis valstybės subsidijomis? Ar tai sudarytų nepalankias sąlygas mechaninio perdirbimo įmonėms, kurioms taip pat reikalinga parama? Ar griežtesnis ES Pakuočių ir pakuočių atliekų reglamento (PPWR) vykdymo užtikrinimas suteiktų pakankamų paskatų? Ar turėtume susitaikyti su tuo, kad besiformuojančioje pramonės šakoje daugelis įmonių natūraliai iškris iš rinkos?Adresas:WasteTrade.com, mes išplėtojame šiuos klausimus:

• Ar cheminis perdirbimas atitraukia investicijas nuo patikrintų mechaninių sprendimų?Europos mechaninio perdirbimo įmonės uždaromos dėl didelių sąnaudų ir pigaus pirminės žaliavos importo, tačiau cheminio perdirbimo projektai ir toliau gauna valstybės paramą. Nesant vienodų konkurencijos sąlygų, ar mechaninis perdirbimas bus išstumtas eksperimentinių technologijų?
• Kiek dar nesėkmingų bandymų investuotojai gali ištverti?Vien jau atšauktų ar atidėtų elektrinių skaičius leidžia manyti, kad tai sisteminės problemos. Jei projektai negali užsitikrinti žaliavų tiekimo ar produkcijos pirkimo sutarčių ir yra priklausomi nuo subsidijų, ar jie iš tiesų yra perspektyvūs?
• Ar pigus pirminių polimerų importas kenkia uždarosios ekonomikos tikslams?APPI žlugimas Belgijoje rodo, kaip pasaulinis pirminių plastikų perteklius gali per naktį sugriauti perdirbimo ekonomiką. Ar Europa turėtų apsvarstyti galimybę taikyti pasienio koregavimus arba nustatyti minimalias kainas, siekdama apsaugoti perdirbtas medžiagas?
• Koks yra kompromisas aplinkos apsaugos srityje?Daugelis „pažangių perdirbimo“ technologijų paverčia plastiką degalais, o tai veda prie tolesnio deginimo. „Dow“ kompanijos Boise programos pabaigoje plastikas buvo sudegintas cemento krosnyje. Ar turėtume tai vadinti perdirbimu, ar energijos atgavimu? Ar pramonei reikalingos griežtesnės apibrėžtys, kad būtų išvengta „žaliojo plovimo“?
• Kas prisiima riziką?Projektai dažnai akcentuoja darbo vietų kūrimą ir uždarąjį ciklą, tačiau kai jie žlunga, išlaidas tenka padengti investuotojams, vyriausybėms, o tokiais atvejais kaip „Recycling Technologies“ – ir darbuotojams. Ar ateityje skatinimo priemonėse turėtų būti numatytos vykdymo garantijos ar grąžinimo sąlygos, siekiant apsaugoti viešąsias lėšas?

Išvada: lūkesčių ir prioritetų persvarstymas

Per pastaruosius penkerius metus matėme gausybę spaudos pranešimų ir didingų pažadų, po kurių sekė eilė uždarytų cheminio perdirbimo gamyklų. „WasteTrade.com“ mūsų misija – skaitmenizuoti ir stabilizuoti atliekų srautus, tačiau vien tik skaitmeniniai įrankiai negali ištaisyti sužlugusios ekonomikos. Mechaninis perdirbimas tebėra plastiko uždarosios grandinės pagrindas, tačiau gausybė žlugusių cheminio perdirbimo projektų rodo, kad pažangios technologijos negali klestėti be struktūrinių pokyčių. Sėkmei pasiekti reikės:

• Aiškios ir įgyvendinamos apibrėžtys:Reikia atskirti tikrą medžiagų perdirbimą į kitas medžiagas nuo projektų, kuriuose atliekos tiesiog paverčiamos kuru. Jei tai nebus aiškiai išskirta, įmonės gali klaidingai pavadinti energijos atgavimą perdirbimu, o tai pakenks visuomenės pasitikėjimui.
• Tvirtos politikos sistemos:Reikia užtikrinti, kad visų rūšių pakuotėse būtų privaloma naudoti perdirbtas medžiagas, įvesti anglies dioksido išmetimo pasienio koregavimus, siekiant spręsti pigių pirminių žaliavų importo problemą, ir užtikrinti, kad viešosios subsidijos būtų teikiamos tik laikantis veiklos rezultatų reikalavimų bei numatant galimybę susigrąžinti lėšas.
• Stabilios pirkimo sutartys:Užtikrinti, kad prekių ženklų savininkai ir perdirbėjai prisiimtų ilgalaikius įsipareigojimus pirkti chemiškai perdirbtas medžiagas, taip sumažinant rinkos riziką ir užkertant kelią užsakymų atšaukimams.
• Investicijos į patikrintą infrastruktūrą:Pirmenybę teikti gamybos pajėgumų didinimui tose technologijose, kurios užtikrina išmatuojamą uždarąjį ciklą ir anglies dioksido išmetimo mažinimą. Tai apima mechaninio perdirbimo masto didinimą, kartu atidžiai įvertinant pažangius cheminius metodus.

Europos uždarojo ciklo ekonomikos tikslai vis dar pasiekiami, tačiau tolesnis kelias turi būti grindžiamas realizmu. Kadangi vis daugiau chemijos pramonės projektų žlunga, raginame politikos formuotojus, investuotojus ir pramonės lyderius kritiškai vertinti sensacijas, užduoti sudėtingus klausimus ir nukreipti išteklius į technologijas, kurios duoda tiek aplinkosauginę, tiek ekonominę naudą. Daugybė sustabdytų projektų primena mums, kad be žaliavų tiekimo saugumo, politikos aiškumo ir rinkos paklausos net ir pačios sudėtingiausios technologijos gali greitai tapti beverčiais turtu.

John McKenna — WasteTrade.com